Lietuvos sklandymo istorija
Lietuvos sklandymo istorija prasidėjo 1910 metų kovo mėnesio 14 dieną, kai Vilniuje įsikūrė oreivystės būrelis, tačiau sklandymas tuo metu neišpopuliarėjo.
Sklandymo vystymuisi sąlygos atsirado tik susikūrus Lietuvos Aeroklubui (LAK). 1931 metais LAK-as ėmėsi konkrečių veiksmų sklandymui vystyti. Į Vokietijoje esančią Rasytės (Rossitten) sklandymo mokyklą buvo pasiųstas j. leit. G. Radvenis-Heidrikis. Jis įvykdė „C“ piloto normatyvą ir tapo pirmuoju lietuvių sklandymo instruktoriumi.
Tais pačiais 1931 m. A. Gustaičio, kuris tuo metu ėjo ir LAK pirmininko pavaduotojo pareigas, iniciatyva Vokietijoje buvo nupirkti 3 komplektai sklandytuvo RRG Zögling brėžinių ir inicijuota mokomųjų sklandytuvų statyba. Vienas komplektas atiduotas Klaipėdos šaulių būreliui, kitas – Kauno Aukštesniajai technikos mokyklai (ATM). Trečiąjį sklandytuvą statė karo aviacijos dirbtuvėse, prižiūrint leit. V.Milevičiui ir P.Skurauskui.
1931 m. rudenį Kauno ATM įsikūrė sklandytojų būrelis. Sklandymo atgaivinimo iniciatyva užsiėmė A. Gustaitis. Būrelio nariai pradėjo statyti sklandytuvą. Iniciatyvos ėmėsi ATM moksleivis Bronius Oškinis. Jis pakoregavo Zöglingo brėžinius, įnešė patobulinimų – taip gimė pirmasis lietuviškas sklandytuvas. Tai buvo ne RRG Zögling, o T-1 („Technikas“-1). B.Oškinis su pagalbininkais iš ATM sklandytuvą baigė statyti 1932 vasarą.
Rugpjūčio mėn. 15 d. buvo oficialiai atidaryta pirmoji sklandymo mokykla Lietuvoje. Skraidė Kauno priemiestyje Petrašiūnuose. Startuodavo su guminio amortizatoriaus pagalba. Šiai mokyklai buvo atiduotas ir suremontuotas RRG Zögling, pagamintas karo aviacijos dirbtuvėse. 1932 m. rudenį buvo atlikta 410 skridimų, čia pirmieji penki sklandytojai įvykdė „A“ normatyvus.
Petrašiūnų kalvelės buvo per žemos ir netenkino sklandytojų poreikių, tad buvo nuspręsta, kad jau atėjo laikas Nidoje, kur yra geri šlaitai “A”, “B” ir “C” kategorijos sąlygoms vykdyti, įkurti sklandymo mokyklą. Taip 1933 m. buvo įsteigta sklandymo mokykla Nidoje. Čia buvo pastatytas angaras, bendrabutis su valgykla sklandytojams. Nida tapo Lietuvos sklandytojų kalve. Sklandymo mokykla Nidoje veikė šešerius metus, kol Klaipėdos kraštą užėmė vokiečiai.
Per šį laikotarpį Nidos sklandymo mokykloje iki 1939 m. buvo paruošti 79 „C“ pilotai, 149 „B“, 242 „A“ pilotai, atlikta daugiau kaip 10000 skridimų, ore išbūta daugiau kaip 260 val. Nidos sklandymo mokykloje mokėsi ir užsieniečiai iš Latvijos, Estijos, Čekoslovakijos, Suomijos. Čia pasiekti ir pirmieji Lietuvos sklandymo rekordai. 1935 metais J. Pyragius skalndytuvu “Sakalas” nuskrido 75 km nuotolį iš Nidos į Palangą pasinaudodamas audros frontu, o 1936 metais jis Nidos kopų atvėjyje išskriejo 22 val. 36 min., pasiekdamas IV rezultatą pasaulyje. 1938 metais A. Gysas išskriejo 26 val. 3 min. ir tai buvo III rezultatas pasaulyje.
Nuo pat sklandymo Lietuvoje pradžios buvo ir moterų – sklandytojų. Nidoje Kazimiera Šalaviejūtė 1936 m. gavo “C” pilot vardą, o kitos tuo metu skraidžiusios sklandytojos įvykdė “A” ir “B” sklandytojų normatyvus.
Be Nidos sklandymo mokyklos, dar buvo velkamojo skridimo mokykla Kaune, kurioje skraidė jau patyrę sklandytojai. Sklandytuvus pakeldavo lėktuvu. Vėliau buvo sumontuotas automobilinis sklandytuvų išvilkimo agregatas. Sklandytojai mokėsi skrieti termikuose. Ši mokykla veikė nuo 1937 metų.
Norėdamas įgyti žinių, kaip skrieti termikuose, 1937 m. sklandytojas A. Gysas savo lėšomis (vėliau LAK-as pusę išlaidų padengė) vyko į ISTUS (tarptautinė sklandytojų organizacija) sąskrydį Austrijoje.
Tais pat metais LAK-as sklandytojus J. Pyragių ir B. Oškinį pasiuntė į tarptautines sklandymo varžybas JAV.
Varžybų buvo ir Lietuvoje. 1938 kauno surengta Tautinė olimpiada, kurios programoje buvo ir sklandymas. Sklandymo varžybose nugalėjo J. Pyragius, pasiekęs Lietuvos skridimo į toil rekordą, nuskridęs 173 km.
1939 m. Kaune vyko Baltijos šalių orinio sporto varžybos. Tarp sklandytojų nugalėjo A.Gysas ir Lietuvos komanda (A. Gysas, J. Pyragius, B. Oškinis), aplenkusi estus bei latvius. Atskirose rungtyse A.Gysas parodė tokius rezultatus: nuskrido 169 km (II vieta), išskriejo 5 val. 49 min. (I vieta) ir pakilo į 1750 m aukštį (II vieta).
Nidoje buvo naudojami mokomieji ir lavinimosi tipo sklandytuvai, tinkami šlaitiniams skriejimams antvėjuose. Tai jau minėti RRG Zögling. Šiuos sklandytuvus pagal vokiškus brėžinius statė Lietuvoje. Atsirado nemažai savų sklandytuvų konstruktorių ir jų statytojų.
Tai B.Oškinio aparatai T-1, T-2, BrO-3 „Pūkas“, vėliau BrO-4 „Rūta“ ir BrO-5 „Rūta-II“. Bendros B. Oškinio, G. Miliūno ir A. Gyso konstrukcijos MO-1, MO-2, MOG. A.Paknys pastatė sklandytuvus P-1 „Uodas“ ir P-3 „Nerija“, o kartu su A. Gysu – dvivietį velkamam skridimui PAGY-2 “Termikas”.
B. Karvelis pastatė visai originalios konstrukcijos skalndytuvą su save laikančios konstrukcijos sparnais BK-1 “Vanagas” terminiams skridimams, o vėliau – aukštos klasės sklandytuvą BK-2. Šio sklandytuvo aerodinaminė kokybė buvo 33, tuo metu tokios aukštos klasės sklandytuvau buvo retenybė.
Lietuvoje buvo statomi ir vokiški sklandytuvai pagal nupirktus brėžinius. Tai RRG Falke (pavadinti „Sakalas“ ir „Žaibas“), Grunau Baby IIa („Nida“ ir „Šarka“), Gö-3 Minimoa („Biržietis“).
Prasidėjus politinių permainų sūkuriui, sovietų valdžia 1940 metais nutarė Lietuvos sklandymo centrą iškelti į Aukštagirį – buvusią lenkų sklandymo mokyklą. Čia buvo įkurta ”Dariaus ir Girėno” vardo sklandymo mokykla. Į ją iš Kauno buvo pergabenti visi Lietuvoje turėti sklandytuvai.
Pradžioje šiai mokyklai vadovavo A.Gysas, vėliau – B. Karvelis, po jo – L. Taunys. Skraidė daugiausia vienviečiais lenkiškais sklandytuvais „Wrona“, „Czajka“ ir „Salamandra“. Čia buvo išbandytas B.Karvelio rekordinis sklandytuvas BK-2. Iki 1940 metų pabaigos Aukštagirio mokykloje parengti 115 “A” klasės ir 42 “B” klasės pilotai.
Prie vokiečių okupacijos, 1941 metų rudenį, jaunų Kauno sklandytojų (Z. Koronkevičiaus, V. Vaitkaus, V. Pesecko, L. Kutkaus, R. Putros ir kitų) dėka pradėjo veikti sklandymo būrelis. Pažaislyje klandė lenkiškais sklandytuvais „Wrona“, atgabentais iš Aukštagirio.
Sklandymo entuziastams pavyko surasti ir iš Vilniaus karo trofėjų parko į Kauną parsigabenti kelis lenkų gamybos sklandytuvus ”Wrona” (“Varna”), ”Czajka” (“Pempė”) „Salamandra“ ir Grunau Baby tipo sklandytuvą „Šarką“. Skraidymams buvo surasta geresnė vieta – Nemuno šlaitas Virbaliūnų kaime prie Kulautuvos. Čia buvo atidaryta sklandymo stovykla, buvo galima skrieti šlaito antvėjyje. Instruktoriavo V. Vaitkus ir Z. Koronkevičius. Aktyviausi sklandytojai – L. Aleksandravičius, J. Balčiūnas, A. Gaižauskas, E. Jasiūnas, K. Kizevičius, L. Kutkus, A. Kuzmickas, R. Putra, A. Speičys, V. Tamošiūnas, S. Tamulis-Baltrušaitis, A. Vilimas.
1942, 1943 ir 1944 metais ant Nemuno šlaito prie Virbaliųnų kaimo netoli Kulautuvos vasarvietės aštuoni Kauno skalndytojai įvykdė reikalaujamas tarptautines sklandymo sporto sąlygas ir gavo “C” kvalifikacijos piloto vardus.
1945 m. VDU studento V. Vaitkaus iniciatyva universitete buvo „atkurtas“ (formaliai įkurto 1941 metais) sklandymo būrelis. Vasarą vėl skraidyta Kulautuvoje. Skraidė dar išlikusiais sklandytuvais „Varna“ ir „Šarka“.
1945 m. mokomuoju sklandytuvu „Varna“ (atvežta karo metu iš to paties Aukštagirio) kažkiek skraidė šiauliečiai. 1945 – 1946 metais – skraidė ir klaipėdiečiai. Į Klaipėdos sklandymo būrelį įsijungė ir skalndytojai iš Šiaulių K. Tolutis, V. Urbietis, P. Grinius, V. Medišauskas ir J. Paleckis. Prie sklandytjų prisidėjo ir aviamodeliuotojas Z. Brazauskas. Sklandymas Klaipėdoje tuo metu platesnio mąsto neįgavo, nes pagrindiniai organizatoriai išvyko mokytis į Kauną, Vilnių, o likusiems nepakako atkaklumo ir ryžto nuglėti kliūtis. Negaudami aukštesniųjų OSOAVIACHIM-o (SSRS Draugija aviacijos ir chemijos pramonei remti) organizacijų palaikymo, veiklą palaipsniui nutraukė.
1947 m. sovietų valdžia Vilniuje įkūrė OSOAVIACHIM-o aeroklubą. Buvo surinkta ir sklandymo grupė mokytis velkamojo skridimo. Kadangi Vilniuje susirinko mažai sklandytojų, Kaune buvo įkurta sklandymo grandis – Respublikinio aeroklube filialas. Skraidyta Karmėlavos aerodrome, rusiškos konstrukcijos dviviečiu sklandytuvu A-2, keldavo lėktuvas Po-2. 1948 m. Kaune buvo išleista pirmoji skalndytojų – buksyruotojų laida. Ją baigė tokie žinomi aviatoriai kaip Z. Brazauskas, V. Drupas, V. Kasperavičius ir kiti.
Tačiau 1949 metais Stalino įsakymu 400 km nuo sienos atstumu buvo uždrausti skrydžiai sportiniais lėktuvais. Sklandymo velkamojo skridimo grupės buvo išformuotos. Buvo leista skraidyti tik mokomaisiais sklandytuvais ir pakylant tik iki 25 m aukščio.
Kauniečiai 1951 m. šiek tiek skraidė iš Vilniaus aeroklubo gautu rusišku mokomuoju sklandytuvu A-1. Pradžioje Vilijampolėje, vėliau nusigabeno į Kulautuvą.
Stingant sklandytuvų, pravertė B.Oškinio – žymaus prieškario sklandytojo ir konstruktoriaus patirtis. Taip 1949 metų rudenį gimė BrO-10 „Pūkas-III“. 1951 metais sklandytuvą BrO-10 išbandė Maskvoje ir pripažino tinkamu.
1952 metų rudenį jau buvo sklandoma ir Kauno politechnikos intituto A. Kuzmicko konstrukcijos sklandytuvais M-1 “Mechanikas – 1” mokomuoju ir treniruočių M-2.
1952 metais B.Oškinis pastatė sklandytuvą BrO-9, skirtą skrieti šlaite. Tais pat metais iš Maskvos po bandymų buvo sugrąžintas ir BrO-10 „Pūkas“.
Taigi 1952 metais Kulautuvoje jau buvo 5 sklandytuvai, ir čia prasidėjo Lietuvos sklandymo renesansas. Tik pakilti aukščiau dar negalėjo – startuodavo guminiu amortizatoriumi.
Naują impulsą davė automobilinis sklandytuvų išvilkimo agregatas. Jis 1955 metais buvo sukonstruotas J.Balčiūno iniciatyva. Su šiuo agregatu sklandytuvus buvo galima pakelti į 300 – 400 metrų aukštį. Tapo pasiekiami ir termikai, sklandymo sportas iš saviveiklinio tapo labiau organizuotas.
Svarų indėlį pokario sklandymo atgaivinimui turėjo Jono Balčiūno veikla. Būdamas KPI sekcijos pirmininku J.Balčiūnas rūpinosi sklandytojų veiklos įteisinimu, sumaniai laviravo sovietinių draudimų pinklėse, organizavo sklandytuvų statybą ir remontą, iš KPI vadovybės gaudavo lėšų sklandymo būreliui.
Šio laikotarpio aktyviausi sklandytojai J. Balčiūnas, B. Oškinis, J. Čepulis, V. Baliūnas, V. Dovydaitis, V. Drupas, A. Arbačiauskas, L. Aleksandravičius, Z. Brazauskas, V. Čeponis, S. Janušonis, A. Japertas, Aleksandras Jonušas, T. Koronkevičius, A. Kuzmickas, V. Pakarskas, A. Vilimas.
Labiausiai patyręs buvo Bronius Oškinis. B. Oškinis sukonstravo daugiau kaip 20 įvairių sklandytuvų. B.Oškinio sukonstruoti sklandytuvai įgijo pripažinimą visoje Sovietų Sąjungoje. Nuo 1953 m. BrO-9 buvo gaminamas serijiniu būdu Simferopolyje. Iš viso šio sklandytuvo buvo pagaminta apie 320 vnt.
Vėliau dar du B. Oškinio konstrukcijos sklandytuvai buvo gaminami serijomis. Tai vaikų mokymui skirtas sklandytuvas BrO-11 (1954 m.) ir treniruočių sklandytuvas skriejimui termikuose – BrO-12 (1957 m.) Sklandytuvų BrO-12 iš viso buvo pagaminta apie 120 vnt., o BrO-11 – apie 2000 vnt.(!)
B. Oškinio autoritetas sąjunginėje arenoje lėmė sėkmingą Kauno sklandymo stoties vystymąsi.
Taip pat žymus sklandytuvų konstruktorius buvo ir Balys Karvelis. Jis suprojektavo sklandytuvą BK-4 „Kaunas“, kurį kauniečiai 1957 m. pastatė savomis jėgomis ir lėšomis. Tai buvo jau perskridimams tinkamas sklandytuvas (aerodinaminė kokybė 25).
Kita B. Karvelio konstrukcija – standartinės klasės sklandytuvas BK-6 „Neringa“ (1961 m.) Šis sklandytuvas Simferopolyje buvo gaminamas serijomis (apie 60 vnt.)
Tačiau maždaug apie 1960 metus Sovietų Sąjungoje buvo pradėta naudoti metalinius sklandytuvus, o medinių sklandytuvų serijinė gamyba palaipsniui buvo nutraukta.
B.Karvelis suprojektavo ir pirmąjį plastmasinį sklandytuvą BK-7 „Lietuva“.
Dar vienas Lietuvos sklandymo atgimimo laikotarpio konstruktorius – Antanas Kuzmickas. Apie jo sukonstruotus mokomuosius sklandytuvus M-1 ir M-2 jau minėta. 1955 – 1958 metų laikotarpiu A.Kuzmickas suprojektavo tris sklandytuvus, tinkamus skriejimui: KPI-3 „Gintarą“, KPI-4 (nebuvo pastatytas) ir KPI-5 „Genį“.
1955 m. LSSR SDAALR Centro komitetas įsteigė Kauno sklandymo stotį. Jos viršininku buvo paskirtas B. Oškinis, instruktorium Z. Brazauskas, o techniku A. Arbačiauskas. Stočiai buvo skirtas finansavimas, materialinis techninis aprūpinimas patalpos, įrengta skalndytuvų remonto dirbtuvė. Kauno sklandymo stotis ėmėsi vadovauti sklandymo sportui, organizuoti skraidymus. Tuo metu buvo skraidoma B. Oškinio BrO-9 ir BrO-11, 157 m. buvo užbaigti statyti BrO-12 ir B. Karvelio BK-4 “Kaunas”, pastaruoju buvo pasiekti ir pirmieji sklandymo rekordai.
Kulautuva tapo per ankšta. 1957 metais skraidyta Veprių aerodrome (Ukmergės rajonas), o nuo 1958 metų galutinai įsikurta Pociūnuose (Prienų r.).
Sklandytuvų pakėlimui buvo gautas čekiškas išvilkimo agregatas „Herkules-III“.
Sklandytuvų parką papildė lenkiška „Mucha-100“ ir metaliniai KAI-12. Nuo 1960 metų prasidėjo metalinių sklandytuvų era – vis daugėjo čekiškų L-13 „Blanik“.
1961 metais sklandytuvų pakėlimui gavus lėktuvus, sklandymo stotis peraugo į sklandymo klubą.
Sėkmingas Kauno Aviacijos sporto (ASK) klubo laikotarpis buvo, kai jam vadovavo Aleksandras Jonušas (nuo 1963 iki 1986 metų). Buvo pastatyti angarai, gyvenamosios patalpos sportininkams, garažai, sandėliai ir kt. Gera materialinė bazė lėmė, kad Kauno ASK tapo Lietuvos sklandymo centru. Čia nuolat būdavo rengiami Lietuvos čempionatai, sklandytojų rinktinės treniruočių stovyklos. Ir ne tik Lietuvos. Pociūnus pamėgo ir Sovietų Sąjungos sklandymo rinktinė, dažnai rengdavusi treniruočių stovyklas. Čia vyko ir keletas Sovietų Sąjungos čempionatų.
Kauno ASK pagal priskraidomą valandų kiekį, pagal sklandytojų skaičių ir jų sportinių pasiekimų lygį buvo vienas geriausių sklandymo klubų visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Vilniuje veikė DOSAAFo aviacijos sporto klubas (ASK). Jam vadovavo išėję į atsargą sovietų armijos kariškiai. Sklandymu jie nelabai rūpinosi. Sklandytojų A. Speičio ir V. Vaitkaus (tuo metu turėjusių įtakingas pareigas) iniciatyva 1958 metais buvo įsteigtas Liaudies ūkio tarybos (LŪT) visuomeninis sklandymo klubas (VSK). Buvo surastos Lietuvos įmonės, galinčios finansuoti sklandymo klubą, Maskvoje vykusioje parodoje buvo nupirkta keletas lenkiškų sklandytuvų: „Bocian“, „Mucha-100“, „Jaskulka“.
Pradžioje VSK veikla buvo bendra su ASK, skraidė tame pačiame Kyviškių aerodrome. Bet 1963 metais VSK nusprendė atsiskirti. Tačiau VSK neturėjo savo bazės: angaro sklandytuvams laikyti, patalpų personalui, mokymo klasės. Tik 1966 metais, kai Žemės ūkio ministerija išskyrė žemės sklypą aerodromui, galutinai atsiskyrė nuo Vilniaus ASK ir įsikūrė prie Paluknio (Trakų r.) Dėl sovietinių ūkio reorganizavimų, Vilniaus visuomeninis sklandymo klubas perėjo Lengvosios pramonės ministerijos (LPM) pavaldumui ir buvo pavadintas Aviacijos technikiniu sporto klubu (ATSK).
Naujame aerodrome buvo pastatytas angaras, administracinis pastatas. Ilgamečiu Vilniaus ATSK vadovu buvo Z.Brazauskas. Taip Lietuvoje atsirado antras stiprus sklandymo klubas. Šiame klube aukštų rezultatų pasiekė sklandytojai A. Kavunovas, A. Mikutis, N. Arbačiauskienė, R. Visackas, A. Kilna, J. Sukackas, Kazys Cicėnas, O. Ciūnytė, S. Baltrūnaitė, J. Eglinskas.
DOSAAFo priežiūroje sklandymo klubai pradėjo kurtis ir kituose miestuose Iki 1971 metų tokie klubai susikūrė Alytuje, Biržuose, Klaipėdoje (skraidymų bazė Kartenoje, Kretingos r.), Panevėžyje, Šiauliuose (skraidymų bazė Šeduvoje, Radviliškio r.), Šilutėje, Telšiuose, Jurbarke, Akmenėje (Jurbarke vėliau buvo panaikintas).
Sklandymo klubai gaudavo aviacinę techniką per DOSAAFą. Sklandytuvų parką sudarė labiausiai paplitęs čekiškas dvivietis L-13 „Blanik“. Dar buvo dviviečiai KAI-12 „Primorec“ (čekiško LF-109 „Pionyr“ metalinė kopija). Vėliau buvo gauta nemažai lenkiškų sklandytuvų: „Foka-5“, „Kobra-15“, „Pirat“, „Jantar-Standard“, vėliau ir „Jantar-Standard-2“ bei „Jantar-Standard-3″. Na ir Prienų ESAG laisvos klasės sklandytuvai LAK-12 „Lietuva“. Turėta keletas rusiškų A-15. Sklandytuvų pakėlimas buvo vykdomas lėktuvais JAK-12, nuo 1976 metų juos ėmė keisti lenkiškos „Wilgos“.
Apie 1970 metus didieji klubai – Kauno ir Vilniaus – turėjo maždaug po 20 sklandytuvų ir po 5-6 lėktuvus. Apie 1985 metus šie skaičiai pakilo iki maždaug 35 sklandytuvų ir 8 lėktuvų. Mažesnių miestų sklandytuvų parką tuo laikmečiu sudarydavo apie 10-20 sklandytuvų. Didesniuose klubuose per metus sklandytojai priskraidydavo apie 3000 – 4000 valandų.
Laikotarpio pradžioje Lietuvos sklandymo čempionatai vykdavo su „Blanikais“. Nuo 1973 metų Lietuvos čempionatų sistema tapo tokia: I lyga – čia buvo skraidoma tik aukštesnės klasės sklandytuvais: „Fokomis“, „Kobromis“, A-15, (vėliau ir „Jantar Standartais“, „Lietuvomis“, bei kai kuriais kitais aukštos klasės sklandytuvais). II lyga vykdavo atskirai, čia buvo skraidoma su „Blanikais“. II lygoje geriausius rezultatus pasiekę sportininkai patekdavo į I lygą pakeisdami iš jos iškritusius sklandytojus. Tokia čempionatų rengimo tvarka Lietuvoje įsigaliojo anksčiau, negu pačioje Sovietų Sąjungoje. Nuo 1980 metų Lietuvos standartinės klasės ir laisvos klasės čempionatai buvo pradėti vykdyti atskirai.
Šio laikotarpio pradžios aktyviausi sklandytojai: J. Jaruševičius, L. Jemeljanovas, J. Kuzminskas, R. Garmutė, S. Sudeikytė, A. Kryžanauskaitė, O. Butnevičiūtė, A. Beržinskas, V. Žukas, J. Bagdonas, P. Vinickas, V. Šliumba, V. Kensgaila, P. Vaišvila, S. Gečiauskas, V. Žaliukas, G. Nekrašius, A. Šiožinys, S. Burneika, A. Račiūnas, L. Ramanauskas, L. Šupinys, S. Smilgevičius.
Išaugo nauja sklandytojų karta: V. Mikalauskas, O. Krigerytė-Valkauskienė, R. Stašaitytė, E. Sasnauskaitė, V. Sabeckis, R. Koronkevičius, A. Rukas, V. Liniauskas, M. Baleika, A. Kiškis, A. Lidžius, V. Jukna, V. Miklaševičius, J. Paplauskaitė-Leonavičienė, E. Lasauskas, Algimantas Jonušas, V. Mačiulis, R. Knėpa, K. Miliūnas, V. Kukčikaitis, V. Motūza, S. Skalskis, G. Drevinskas, D. Liaugaudas, G. Butnoris, L. Jurevičiūtė, E. Ramelienė, E. Smilgevičiūtė-Skalskienė.
Po 1968 metų pasaulio sklandymo čempionato, kuriame pergales skynė plastmasiniai sklandytuvai, kilo idėja tokį sklandytuvą gaminti Lietuvoje. Šios idėjos autorius buvo didelis sklandymo entuziastas Vytautas Pakarskas.
Pirmą plastmasinį sklandytuvą – BK-7 „Lietuva“ suprojektavo konstruktorius Balys Karvelis. Tačiau plastmasinės technologijos – ne vienam žmogui pakeliamas darbas, todėl 1969 metais buvo įkurta sklandytuvų gamykla Prienuose. Iš pradžių gyvavo kaip eksperimentinės sklandytuvų dirbtuvės, vėliau tapo Prienų Eksperimentine sportinės aviacijos gamykla (ESAG). Gamyklos įkūrimo iniciatorius buvo V.Pakarskas. Vėliau V.Pakarskas šiai gamyklai ir vadovavo (iki 1982 m.)
1972 metų gale sklandytuvas BK-7 „Lietuva“ pakilo į orą. Toliau sekė jau patobulinto sklandytuvo BK-7A įvedimas į „gyvenimą“ – statiniai bandymai, skraidymų bandymai, valstybinė komisija. Atsirado gamyklos finansavimas iš Maskvos, Pociūnuose iškilo nauji gamyklos korpusai. Po to sekė kitos sklandytuvų serijos: 1976 metais pakilo į orą sklandytuvas LAK-9, 1978 m. – LAK-10, 1979 m. – LAK-12. Visa tai buvo įgyvendinta vadovaujant nenuilstančiam gamyklos direktoriui – V. Pakarskui.
1982 metais ESAG buvo sukurtas 15-os metrų klasės sklandytuvas LAK-11 ”Nida”.
Nuo 1986 metų ESAG vadovavo Aleksandras Jonušas (iki 1992 m.)
ESAG gamino ir vaikų sklandymui skirtus sklandytuvus: LAK-14 ”Strazdą” ir LAK-16.
Labiausiai pavykusi ESAG konstrukcija – tai sklandytuvas LAK-12 ”Lietuva”. Jų buvo pagaminta apie 230 vnt. Šiais sklandytuvais buvo aprūpinami visi Sovietų Sąjungos sklandymo klubai. Jais skraidė ir daugelio kitų šalių sklandytojai: Anglijos, Australijos, Austrijos, Argentinos, Bulgarijos, Čekijos, Ispanijos, JAV, Lenkijos, Pietų Afrikos, Portugalijos, Slovakijos, Švedijos, Vengrijos, Vokietijos, Naujosios Zelandijos bei kt. Su šiuo sklandytuvu Čekijos sklandytoja Hana Zejdova buvo pasiekusi keturis pasaulio moterų sklandymo rekordus.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Prienų ESAG tapo AB “Sportinė aviacija“. Čia gaminami 15 -18 m klasės sklandytuvai LAK-17, standartinės klasės – LAK-19 ir laisvos klasės – LAK-20.
Gamykla, matydama augantį aukštos klasės dviviečių sklandytuvų poreikį, 2007 m. pristatė LAK-20T – naują atviros klasės dvivieitį varžybų sklandytuvą, suprojektuotą taip, kad atitiktų naujausius sklandymo industrijos reikalavimus. Sklandytuvo konstrukcija sukurta taip, kad būtų galima instaliuoti moto įrangą. Yra numatytos abi versijos: moto (pakylantis LAK-20M) ir turbo (su grįžimo galimybe LAK-20T).
Dar vienas naujas kūrinys įmonėje – LAK-17B, kuris kurtas 18 m. klasei, tačiau palikta galimybė naudoti ir 15 metrų sparnų galus, o vėliau atliktas patobulinimas, kurio dėka buvo galima sparnus „ištemti” net iki 21 m!
Kaip bebūtų gaila, tačiau nei LAK-20, nei LAK-17b, o vėliau ir su pakeistu sparnų pastatymo kampu LAK-17c nė iš tolo neprilygo naujiems vokiškos konstrukcijos sklandytuvas ASG-29 ar afrikietiškiems JS-1, ką jau kalbėti apie tų pačių gamintojų vėliau išleistus modelius AS-33 ar JS-4. LAK sklandytuvų pirkėjai tai pilotai, kurie paprastai nedalyvauja aukščiausio lygio čempionatuose, o skraido savo malonumui.
Nuo 2010 metų gamykla iš esmės nieko naujo nesukūrė.
Stiprėjant Lietuvos sklandymo bazėms, kylant sklandytojų meistriškumui, atsirado galimybė dalyvauti ir Tarybų Sąjungos čempionatuose. Lietuvos sklandytojai buvo vieni iš pirmaujančiųjų Sovietų Sąjungoje. Sklandymo klubų tiek neturėjo jokia kita respublika. Lietuvos sklandytojai dažnai tapdavo čempionais ir prizininkais Sovietų Sąjungos sklandymo čempionatuose.
Pirmą Kartą Lietuvos komanda (A. Arbačiauskas, V. Dovydaitis ir A. Kavunovas) TSRS čempionate startavo 1960 m. Jiems, ir vilniečiui J. Jaruševičiui pirmiems iš Lietuvos sklandytojų suteikti sporto meistrų vardai. Po metų TSRS sklandymo čempionate Lietuvos komanda jau iškovojo antrą vietą. Ypač sėkmingi Lietuvos sklandytojams buvo 1963 metai. Jie nugalėjo komandomis o J.Jaruševičius pirmas iš lietuvių iškovojo absoliutaus TSRS čempiono vardą asmeninėje įskaitoje. Sklandytojai A. Arbačiauskas, Z. Brazauskas, R. Garmutė, J. Jaruševičius, S. Smilgevičius, A. Beržinskas, A. Kilna, R. Visackas Sąjungos čempionatuose ne kartą buvo atskirų pratimų čempionai ir prizininkai. 1968 metais S. Sudeikytė TSRS čempiono vardą iškovojo tarp moterų. Lietuvos sklandytojai buvo kviečiami į Sajungos rinktinę. J.Jaruševičius 1965 m. startavo pasaulio čempionate Anglijoje. Vyresnio amžiaus pilotų estafetę sėkmingai perėmė vėlesnioji sklandytojų karta. Mokomuosius sklandytuvus ”Blanik” varžybose pakeitė aukštesnės kokybės sklandytuvai ”Foka” , ”Cobra” ir kiti. Absoliučių čempionų vardus iškovojo R. Garmutė, V. Sabeckis (1976, 1983, 1988, 1989 m.), A.Rūkas (1980, 1986 m.) o A. Miklaševičius 1985, 1986, 1988 ir G. Drevinskas 1989 m.- standartinėje klasėje. Sklandytojai V. Mikalauskas, V. Sabeckis, A. Kilna, V. Šliumba, A. Miklaševičius, L. Šiupinys, R. Garmutė rungtyniavo įvairiose užsienio varžybose.
Nuolat keitėsi rekordų lentelė. Didėjo nuskristi atstumai, perskridimų greičiai, pasiekti aukščiai. Lietuvos sklandytojų vardai buvo įrašyti į TSRS rekordų lentelė. Aukščio rekordus sėkmingai šturmavo L. Jemeljanovas, Z. Brazauskas, J. Kuzminskas. J. Jaruševičius su A. Kilna skriedami bangų antvėjyje viršum Kaukazo, pasiekė 6990 metrų aukštį.
Lietuvos sklandytojai diktavo „madas“ ir organizacine prasme. Lietuvoje anksčiau pradėti rengti čempionatai su aukštesnės klasės sklandytuvais (ne „Blanikais“). Anksčiau nei Sovietų Sąjungoje atsirado II lyga. Anksčiau pradėti rengti ir čempionatai skirtingose klasėse: standartinėje ir laisvoje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sklandymas gyvuoja rinkos dėsnių sąlygomis. Sklandymo sportas tokiose sąlygose tiek gali būti išvystytas, kiek turtinga pati valstybė, jos žmonės, rėmėjai. Skraidymas tapo mokamas. Pagrindinis turtas – aviacinė technika, aerodromų statiniai, liko iš sovietinių DOSAAFo klubų.
Tenka apgailestauti, kad per daugiau kaip 30 nepriklausomybės metų, pati valstybė ryškiau neprisidėjo prie sklandymo infrastruktūros pagerinimo, o kai kurie sprendimai net yra sukėlę ir labai rimtų egzistencinių klausimų sklandymo klubams Lietuvoje.
Reikia pasidžiaugti, kad maždaug nuo 2010 metų Lietuvoje pradėjo smarkiai plėstis privačių sportinių sklandytuvų parkas. Kiekvienais metais vykstančiuose Lietuvos nacionaliniuose čempionatuose jau dominuoja privati technika.
Be Lietuvos sklandymo sporto federacijos turimų ASG-29, JS-1 ar LS-8 sklandytuvų dažniausiai sutinkami FAI klubinėje klasėje tinkami šiai dienai skraidyti sklandytuvai ASW-20, PIK-20, LS-3, taip pat yra ne vienas LS-6, galima išvysti ir privačius ASG-29, AS-33, Diana-2 o taip pat ir namažai kitų modelių sklandytuvų.
Reikia paminėti, kad Lietuvoje yra nemažai senovinių sklandytuvų entuziastų, kurie į Lietuvą pargabeno ne vieną dešimtį įvairios technikos, kurią restauravo ir demonstruoja visiems besidomintiems.
Tokių entuzijastų apstu Kauno sklandymo klube, vieni iš ryškiausių senovinių sklandytuvų gerbėjų yra Benvenutas Ivanauskas ir Renatas Samulėnas.
Kauno sklandytojai 2012 ir 2024 metais surengė VGC Europos senovinių sklandytuvų sąskrydžius, o toks renginys gali įvykti tik ten, kur puoselėjamos senovinių sklandytuvų tradicijos, vertinamos asmenybės prisidedančios prie šių sklandytuvų restauravimo ir išsaugojimo.
Atkūrus Lietuvos Aeroklubą ir jį pripažinus FAI, Lietuvos sklandytojai gali tiesiogiai dalyvauti tarptautinėse ir pasaulinėse varžybose.
Po nepriklausomybės atgavimo lietuviai pradėjo aktyviai dalyvauti Europos ir Pasaulio sklandymo čempionatuose. O 2001 m. Pociūnuose buvo surengtas pirmasis Pasaulio moterų sklandymo čempionatas! Nuo tada Pociūnai pradėjo rimtai varžytis dėl galimybių rengti tarptautinio lygio varžybas ir jas surengė 2004; 2007; 2009; 2011; 2014; 2016; 2021 ir 2022 metais. 2004 metų čempionate Pociūnuose, aukso medaliais 20 m klasėje pasipuošė Gintautas Butnoris ir Vytautas Rasimavičius, Vladas Motūza 13,5m. klasėje yra užėmęs aukštą antrą vietą daugiakovėje 2016 metais.
Suomijoje vykusiame Pasaulio jaunimo sklandymo čmpionate Vytautas Rasimavičius klubinėje klasėje iškovojo sidabrą ir tik 38 taškasi (iš daugiau kaip 8000) atsiliko nuo pasaulio čempionu tapusio vokiečio.
Lietuva buvo yra ir liks sklandymo šalis- mūsų sklandytojus ir Pociūnus žino visame Pasaulyje. Nuo pat nepriklausomybės pradžios iki dabar mūsų sklandytojai nepraleido kone nei vieno Europos ir Pasaulio sklandymo čempionatų, kurie vyksta ir kituose kontinentuose.
Lietuvos nacionalinių čempionatų statistinę informaciją galima peržiūrėti čia…
Aštunto dešimtmečio pabaigoje – devinto dešimtmečio pradžioje prie sklandymo klubų Lietuvoje pradėjo steigtis vaikų sklandymo mokyklos. Šios mokyklos vadinosi Jaunųjų aviatorių mokyklos (JAM). Tokios mokyklos buvo įsteigtos Panevėžyje, Kaune, Vilniuje, Biržuose, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilutėje, Alytuje, Marijampolėje, Kėdainiuose ir kituose miestuose. Buvo skraidoma su vaikų skraidymui skirtais sklandytuvais BrO-11M „Zylė“, LAK-14 „Strazdas“, kiek vėliau – su LAK-16. Skridimai buvo vykdomi naudojant ištisinio lyno agregatą, pakeliant sklandytuvus į iki 5 metrų aukštį.
1994 metais šios mokyklos buvo sujungtos į vieną respublikinę vaikų aviacijos mokyklą su centru Kėdainiuose. Jai suteiktas B. Oškinio vardas. B. Oškinio vaikų aviacijos mokykla yra valstybinė įstaiga, priklausanti Lietuvos Švietimo ministerijai, kaip neformali vaikų ugdymo įstaiga. Čia mokytis skraidyti priimami paaugliai nuo 9 – 10 metų. Visą programą baigia iki 15 metų.
2003 metais B. Oškinio vaikų aviacijos mokykla apdovanota Tarptautinės Aeronautikos Federacijos (FAI) garbės diplomu.